Nuo pirmosios lietuviškos iGEM komandos iki Virusų tyrimų - pokalbis su Dr. Ingrida Olendraite
Interviu su Dr. Ingrida Olendraite, virusologijos mokslininke Kembridžo Universitete ir pirmosios Lietuvos iGEM komandos vadove
Vilnius-Lithuania iGEM komada 2015-aisiais kartu su moksleiviais iš Kauno Tecnologijos Universito gimnazijos. | Vilnius-Lithuania iGEM komandos wiki
iGEM kelionė į Lietuvą
Ar buvo sudėtinga į Lietuvą atnešti iGEM?
Buvo kaip aklai vištai tamsoj ieškoti grūdo. Net nelabai žinojome kas ta sintetinė biologija. Kadangi Dainius (komandos instruktorius) mokėsi sintetinę biologiją Edinburgo universitete ir buvo dalyvavęs iGEM konkurse, tai jis mums papasakodavo. Mes atėjome iš molekulinės biologijos, iš biochemijos, genetikos. Tai nėra toks didelis atotrūkis, bet vistiek susipažinti su sritimi reikėjo. Nebuvo tokio precedento Lietuvoje, kad studentai kažkur dalyvautų ir juos dar paremtų.
Pinigus pritraukiant padėjo tai, kad iš iGEM kartais išsivysto startuoliai. Kadangi bandėme spręsti problemą, svarbią visuomenei ar mokslininkų bendruomenei, tai rimtai žmonės žiūrėjo. Mokslininkai labai draugiškai susitikdavo, pašnekėdavome, idėjas generuodavome.
Kadangi buvom pirma komanda, tai mes labai stengėmės. Galvojome reikia pasiimti saugų projektą, kad nesudegtume, kur viskas turėtų teoriškai veikti. Buvom gal septyniese. Visai nedidelė komanda.
Dabar Lietuvoje labai puikiai iGEM išsivystęs. Turi ir informatikų, ir žmogiškųjų išteklių žmonių, kaip graži tarpdisciplininė įmonė darbuojasi. Bet pas mus buvo daugiau chaoso. Dabar lyg žinau kaip Lietuvoje padaryti startuolį, kai pradėjome visą kelią nuo absoliučios idėjos iki produkto. Buvo įdomu pamatyti finansus pritraukinėjant, kai susitinki su žmonėm, su įmonėm, labai skirtingų požiūrių. Smagu, kad viskas gerai baigėsi ir galėjome tęsti kitais metais. Kaip sakant mums reikėjo tą traukinį atitemt ir pastatyt ant bėgių.
iGEM įtaka
Ar asmeniniam karjeros keliui iGEM padarė įtakos? Ar kažkas pasikeitė po iGEM?
Lietuvoje yra spaudimas būti moksle, būti akademiku, turėti savo grupę, profesorių ir universitete dirbti iki galo. Jeigu net išeini praktiką atlikti į įmonę, dauguma mano, jogi tu tikriausia negavai vietos laboratorijoje. Aš neplanavau kitaip, bet kai susipažįsti su startuolių bendruomene ir pamatai daugiau įvairių galimybių, truputį požiūris prasiplečia. Nuėjau į mokslą, bet niekada neatsisakau galimybės, jei būtų gera idėja, pasiūlyti ir kurti savo produktą. Iš kitos pusės, ir akademiniam gyvenimui (iGEM patirtis) labai padeda. Labiau supranti kaip laboratorijos veikia, kaip užsakomi reagentai, kaip pritraukti talentą į laboratorijas, geriau supranti laboratorijai svarbius procesus. Ir išsiugdai daugiau savarankiškumo.
Man stojant į doktorantūrą, per interviu vienas iš egzaminuotojų buvo atsidaręs mūsų iGEM puslapį ir paklausė papasakoti daugiau. Nes čia galėjo užduoti klausimus ir išgirsti įdomius atsakymus. O ne ką veikei bakalaurinio metu, kur dalinai vadovai tikriausiai daugumą sprendimų priėmė. Čia turi istoriją, kurią gali papasakot su užsidegimu, kur žinai visas detales. Pamatai, kad žmogui bent ties tuo projektu degė akys, kuriame ji/jis nepabijojo jokių iššūkių ir padarė nuo a iki z. Jeigu nori geriausio studento, tai nori, kad būtų ta ugnelė širdy. Ir man atrodo iGEM padeda tą parodyt.
Vilnius-Lithuania iGEM 2015 metų komanda „Cafe Scietifique“ renginyje | Vilnius-Lithuania iGEM komandos wiki
Ar pastebėjote, kad į komandą atėjo vienoki, o išėjo visai kitoki žmonės?
Pavyzdžiui komandos narys Danielius mokėjo geriau su kompiuteriais elgtis. Jis galiausiai nuėjo dirbti informatikinį darbą, nors mokėsi biochemiją. Jam karjeros kelias pasikeitė, nes viską ką reikėjo mūsų iGEM komandai padaryti su kompiuteriu - darė jis.
Akademinė sėkmė - mažiau pasirinkimų, daugiau galimybių
Ar yra savybių, kurių būtinai reikia, kad būtum sėkmingas akademijoje?
Akademijoje man atrodo galutinius laiptelius pasiekia labai įvairūs žmonės. Jų kelionės yra skirtingos. Turi būti atsparus, turi nesėkmės nenužudyti tavo svajonių.
Akademijoje (o taip pat ir iGEMe) manau svarbu yra ne tik ne išsirinkti kurį klausimą nagrinėti,bet ir ko nedaryti. Gyvenime yra labai limituotas laikas. Negali išleisti publikacijos kas 10 metų. iGEM yra gera mokykla, kad susimastytum ką įmanoma padaryti per trumpą laiką. Gali išbandyti šimtus variantų, bet tai kainuos žiauriai daug laiko, resursų, nesėkmių. Labai sėkmingi ir laimingi žmonės akademijoj žino kaip atsirinkti ką tyrinėti, o ko ne.
Ar buvo momentas kai nusprendėte, kad patinka tyrinėti virusus?
Aš studijavau molekulinę biologiją. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra labai plačios programos, kurios paruošė mane taip, kad jau savo magistro studijų metu galėjau dirbti bioinformatikinį darbą. Virusai yra tematika, bet joje išlieku ties esminiais molekulės biologijos klausimais. Ir man tai pačiai buvo atradimas. Nes aš išvis nelabai žinojau ką apie virusus. Turėjom mikrobiologijos mažą kursą bakalaure. Man tiesiog labai įdomu, ne kasdien bet kas metus bent jau susipažinti vis su nauju molekuliniu mechanizmu, kuris yra (galbūt naujų) virusų naudojamas. Arba gal yra žinomas tas mechanizmas, bet randi, kad naujas virusas kitoj virusų grupėje irgi sugeba naudoti tą mechanizmą.
Komunikuojant mokslą reikia būti draugiškAm
Ką daryti, kad žmonės labiau pasitikėtų mokslu?
Gyvename socialinių medijų laikas. Ypač pandemijos metu, kai visi sėdėjome namuose. Manau, jog geriau nereikia užtildyti suklaidintų žmonių, žymiai geriau išgirsti jų nuogąstavimus. Suteikti galimybę tiems žmonėms išsisakyti savo baimes. Gali visiškai suprasti žmogų, kuris nesupranta sintetinės biologijos, kai bijo kažko, kas skamba nesuprantamai, pvz. genetiškai modifikuota.
Aš pati pandemijos metu daug dariau mokslo komunikacijos, kadangi su virusais dirbu. Tikrai absoliuti dauguma yra ieškantys informacijos, norintys suprasti, bet nežinantys kuo pasitikėti ir kaip atsirinkti informaciją. Manau vienintelis atsakymas yra žymiai aktyvesnė įvairių karjeros kategorijų mokslininkų vykdoma mokslo komunikacija.
Va iGEMe gali labai pasipraktikuoti. Kaip eiti, kaip kalbėtis su įvairiais žmonėmis, kaip su įmonių vadovais šnekėti, kaip su moksleiviais, kaip šiaip su bendrąja visuomene. Aš manau kad taip yra geriau, negu kad blokuoti, neleisti pasisakyti. Nes kai tie žmonės atranda bendraminčius, tada užverda katilas dar blogesnių dalykų.
Aš pandemijos laikotarpiu susilaukiau vaikelio ir esu įvairių tėvelių grupėse. Apie skiepus prisiskaitau tokių melagingų tragedijų. Baisu. Tokiais atvejais bent bandau parašyti komentarą kaip sako mokslas. Bent jau ar mama, ar tėtis kai skaitys, kad pamatytų, kad ne tik viskas blogai (labai dažnai tėveliai visus blogus dalykus sukabina ant skiepų kaltės). Arba pabandau atsakyti į klausimus. Manau, kad reikia daugiau mokslo žmonių skirtų daugiau laiko socialinėse medijose. Tam kad padėtų visai visuomei susigaudyt kas vyskta moksle.
Reikia atviresnės mokslo komunikacijos.
Taip. Ir labai svarbu, kad ji nebūtų iš tokios - aš žinau geriau perspektyvos. Nors tu žinai geriau. Bet kad būtų tokios atviros, užjaučiančios, suprantančios ir žmogų lygiaverčiu sau laikant, orios komunikacijos. Aš pavyzdžiui neišmanau mediko darbo arba mechaniko. Čia yra mūsų specifinės labai sudėtingos žinios, kurias reikia paprastai papasakoti ir į tą žiūrėti kaip į informacijos pasikeitimą. Nežinau kaip mokyti vaikus istorijos, bet aš galiu papasakot apie virusus. Pasakyti, kad mes esam lygiaverčiai žmonės tik su skirtingomis žiniomis. Man atrodo požiūris yra vienas iš esminių dalykų. Jei ateini ir sakai, kad „tu esi kvailas, nieko neišmanai, leisk aš tau papasakosiu“. Tai žmonės automatiškai užsiblokuoja ir negirdi. Ir tada iš to išankstinio nusistatymo, iš to tokio perteklinio pasitikėjimo irgi neatrodai moksliškai ir objektyviai. Bendražmogiškos draugiškos mokslo komunikacijos manau reikia.
Ar socialinės medijos padarė daugiau teigiamą negu neigiamą poveikį požiūriui į mokslą?
Pandemija kartu su socialiniais tinklais truputį išjudino mokslininkus. Nes jau ne vienas ir ne du mokslininkai neapsikentę pradėjo rašyti. Pati žinau kelis, kurie parašydavo į kokį mokslo populiarinimo straipsnį, bet universiteto bendruomenei. O dabar yra daugiau ir parašymų facebook ar twitter. Daugiau žurnalistų seka mokslininkus ir ką jie pasakys. Susikūrė Lietuvoje žurnalistų ir ekspertų tinklas. Labiau pradėjo bendradarbiauti. Labai svarbus santykis su žurnalistais. Kad balsus iškeltų ir žmonės girdėtų.
Aš kartais kai turiu diskusiją su žmogumi, kuris yra suklaidintas apie skiepus, tai padarau ekrano kopiją, tam kad jeigu ruošime kokią informaciją, žinočiau ką reikia paaiškinti, kokie mitai šiuo metu plinta.
Tai bendrai teigiamai, bet viskas turi ir neigiamų aspektų.
Kokį patarimą duotumėte žmonėms, kurie nori sekti jūsų pėdomis?
Palinkėčiau būti atviresniems. Nebūtina būti akademijoje profesoriumi, tam kad būtumėte sėkmingas ir laimingas žmogus. Būkit atviresni, eikit į įmones, kurkit startuolius, eikit į valstybės tarnybą. Per pandemiją supratau kiek daug galima padėti savo žiniomis valstybėms.
Mano kažkada smuiko mokytoja sakė - jeigu gali negroti, tai negrok. Čia ta prasme, ar rinktis tai, kaip savo profesinį kelią. Aš baigus muzikos mokyklą galėdavau ir mėnesį negroti. Tada supratau, kad man nereikia eiti tuo keliu. Jeigu jums vis tiek dieną naktį noris mokslo, eikit į mokslą.
Bet nebijokit pakeist trajektorijos. Yra labai daug įdomių darbų. RNR vakcinų kūrime turėjome asmeninę prezentaciją iš vienos įmonės. Viską ką jie tikrina, kokius tyrimus daro, mes tą darome akademijoj. Lygiai toks pats darbas, tik galutinis rezultatas yra tiesiogiai padedantis visuomenei.
Nenustokit tobulėti ir ieškoti kur būsite laimingi ir patenkinti tokiomis sąlygomis.
